Rusnė gimė XIII a. vid., kuomet Vokiečių Ordinas, pradėjo palaipsniui įsitvirtinti pajūryje ir Kuršių marių regione. 1366 m. itin svarbūs Rusnei, nes tuomet miestelio ir salos vardas pirmą kartą paminėtas raštuose, pasakojant apie Vorusnės kaimą ir Nemuno atšaką, vadinamą Rusne.

Įsikūrę ir apsipratę su salos gyvenimo ritmu, jau 1448 m. rusniškiai linksminosi pirmojoje miestelio smuklėje, o 1583 m. jų provaikaičiai keliavo į pirmą salos mokyklą. XV a. Rusnėje ėmė sparčiai kurtis smuklės, krautuvėlės, literatūros mėgėjai skaitinių ieškodavo bibliotekoje ir knygynuose, vietiniai darbavosi lentpjūvėje ir malūne, o ypatingų švenčių proga rusniškiai atsigaivindavo žymiu salos punšu. Jau XVI a. Rusnėje šurmuliuodavo savaitgalio turgūs, o nuo 1792 m. jie buvo rengiami oficialiai. XVIII-XIX a. rusniškiams teko paragauti ir karo metų sunkumų, kadangi Prūsijos valstybė ne kartą įsitraukė į mūšius. Bet tai tik sustiprino salos bendruomenę.

XX amžius ėmė po truputį keisti Rusnės veidą. Miestelyje liko gyventi vos keletas vokiečių, anksčiau sudariusių daugumą rusniškių. Kelis kartus keitėsi ir Rusnės statusas: 1946 m. Rusnei suteiktos miesto teisės, o 1967 m. visa Rusnės sala tapo miestu. 1997 sausio 30 d. Rusnė paskelbta miesteliu.

1914 m. per Atmatos upę nutiestas Peterso  tiltas tapo pagrindiniu keliu visiems, norintiems pasižvalgyti saloje. Visgi II pasaulinio karo pabaigoje tiltas buvo susprogdintas. Iki šių dienų išliko tik tilto pamatų liekanos. Praėjus 30 metų, 1974 metais greta senojo buvo pastatytas naujas tiltas.  Juo į vienintelę Lietuvos salą pradėjo keliauti žuvininkystės profesionalai ir mėgėjai, ichtiologai, ornitologai, gamtos ir etnokultūros tyrinėtojai, ramybės bei vandens mylėtojai. Ir šiandien tiltu į Rusnę bei iš jos keliauja tūkstančiai žmonių – rusniškiai, turistai ir kiti smalsuoliai. Pirmą kartą užsukę neretai jie sugrįžta, žinodami, kad Rusnėje yra visuomet laukiami.